Aš gyvenau daug negalvodama,
Ir liūdėti man būtų buvę juokinga.
Viskas, rodėsi, jau vasara už slenksčio,
Rudens lietus beldėsi į langą.
O dangus rudenį pilkai nublukęs.
Į pietus driekiasi, traukdamas į save.
Laukinės gulbės, laukinės gulbės,
Tarsi mano liūdesys.
Nelaukiau ir galvoti nenorėjau,
Kad kada nors lietus
Nuplaus kelią.
Ne bėda, kad atskrido ruduo,
Tik gaila, kad vasara negrįš.
O dangus rudenį pilkai nublukęs.
Į pietus driekiasi, traukdamas į save.
Laukinės gulbės, laukinės gulbės,
Tarsi mano meilė.
Ką gi, liūdėti dabar, žinoma, vėlu
Dėl praėjusių dienų,
Neišsipildžiusių svajonių.
Lapai, tokie panašūs į žvaigždes,
Krenta besisukdami po mano kojom.
O dangus rudenį pilkai nublukęs.
Į pietus driekiasi, traukdamas į save.
Laukinės gulbės, laukinės gulbės,
Tarsi mano likimas.