La solitudine [Lithuanian translation]

Marko išejo ir negrįš daugiau

Traukinys šešios trisdešimt be jo

Metalas be širdies ir dvasios

Ryte šaltos žmonių masės

Mokyklos suolas tuščias, Marko mano viduje

Saldūs jo dūsavimai mano mintyje

Beprotiškas atstumas mus atskyrė

Jo širdį plakti manyje paskyrė

Nežinia ar tu galvoji apie mane

Nes tu kalbėjai tik apie save

Tu pasislėpęs nuo manęs

Nes tu pabėgai dėl savęs

Užsidarei kambaryje, nenori valgyt

Norisi stipriai pagalvę traiškyt

Nežinia kodėl verki

Vienatvę savyje jauti

Marko mano dienoraštyje, turiu jo fotos

Jo akys kaip vaiko, esti truputį drovios

Jį stipriai prie širdies liečiu

Tarp anglų ir matematikos pamokų jį jaučiu

Tėvas su savo patarimais užknisa

Jis su savo darbu mane išsiveža

Žinoma tavo nuomonės neklausiama

Jis sako: "ateis laikas ir bus suprantama"

Nežinia ar tu galvoji apie mane

Gal pasišnekėk tu su drauge

Kad nekentėtumei tu dėl manęs

Tai ne lengva, tai dėl tavęs

Mokykloje būti nebegaliu

Ir po pietų jau išeinu

Tas mokslas beprasmis

Juk protas jau bevertis

Neįmanoma padalint

Mūsų gyvenimo į du

Maldauju meile mano, palauk

Ir manęs tu neapgauk

Ta vienatvė mumyse

Tai tylėjimas manyje

Tai gyvenimo nerimas

Jei gyvenimas be tavęs

Maldauju aš palauk manęs

Nes negaliu būti be tavęs

Nes neįmanoma padalint

Mūsų istorijos į du

Ta vienatvė mumyse

Tai tylėjimas manyje

Tai gyvenimo nerimas

Jei gyvenimas be tavęs

Maldauju aš palauk manęs

Nes negaliu būti be tavęs

Nes neįmanoma padalint

Mūsų istorijos į du